Pagal 1935 m. spalio 24 d. (V. Ž. Nr. 505) išleistą Darbo rūmų įstatymą buvo įsteigta nuolatinė darbininkų atstovybė, kurios tikslas, įstatymo žodžiais tariant, „rūpinti kultūrinius, ekonominius ir socialinius pramonės, prekybos, statybos, transporto ir kitų sričių samdomųjų darbininkų ir tarnautojų reikalus“. Pagal šį įstatymą Darbo rūmai turėjo teisę reikšti savo nuomonę ir siūlyti įstatymų projektus dėl dirbančiųjų kultūriniais, socialiniais ir ekonominiais reikalais. Rūmų lėšos susidėjo iš apdraustųjų ligonių kasose surinktų tam tikrų mokesčių, darbdavių mokesčių ir valstybės iždo pašalpos. Tokių pajamų pagal 1937 m. sąmatą rūmai turėjo 804 200 Lt, o 1938 metams patvirtintoje sąmatoje numatyta 881 500 Lt pajamų. 1936 m. vidaus reikalų ministro nustatyta rinkimų tvarka (V. Ž. Nr. 526). Išrinkus rūmų narius, sudarius vadovybę ir suorganizavus rūmų aparatą, per dvejus metus nuveikta nemažai praktinio pozityvaus darbo, ypač kultūriniais ir švietimo reikalais. Didesniuose miestuose bei ten, kur buvo didesnis darbininkų susibūrimas, rūmai išlaikė keliolika vadinamųjų kultūros klubų (liaudies namų), prie kurių veikė skaityklos, bibliotekos, teisių patarimų biurai; prie daugelio klubų suorganizuota chorų, orkestrų, scenos mėgėjų kuopelių, kurios kartais rengė koncertus, vaidinimus ir kitas pramogas; prie klubų ir prie didesnių įmonių suorganizuoti sporto būreliai, iš kurių sudaryta darbininkų sporto sąjunga; švietimo reikalais įsteigtas rūmų liaudies universitetas, didesniuose miestuose veikė suaugusiųjų bendro ir profesinio lavinimo vakariniai kursai, išleista keletas atskirų spaudos leidinių, nuolat publikuotas darbininkams skirtas laikraštis „Darbas“. Išrūpinę darbininkams įvairių ekonominių lengvatų, rūmai tarpininkavo ir užtarė jų kasdieninius interesus. Darbo įstatymų leidimo srityje rūmai parengė keletą reikšmingesnių darbininkams veikiančių įstatymų pakeitimų bei papildymų projektų, kurių dauguma vėliau virto įstatymais.